Kaip gyvenu ir ką prisimenu (24)
Faktografija
„Gyvenu“ vis taip pačiai – kėgėbistų ėdamas. Ėda jie mane dienom ir naktim... per nuotolį visokiais kankinimais kankina: neurokomunikatoriumui dirgina smegenis, šitaip sukeldami visokių skausmų. Štai vakar, nors man ir taip blogai, įjungė skausmą dešinės kojos achilo sausgyslėje, iškart virš penties. Bet vis tiek, šlubuodamas, nuėjau į parduotuvę. Grįžęs kompiuteriu parašinėjau, o kai atsistojau prie lango savo kambarėlyje, žiūriu eina mergaitė, šlubuodama lygiai taip pačiai kaip aš. Ilgom džinsinėm kelnėm, nuleista galva. Tokį tyčiojimąsi, pamėgdžiojimą, mano gyvensenos atkartojimą KGB pradėjo dar sovietų laikais, ir štai iki šiol tebetęsia. Dieną, nors ir šlubuodamas, nuvažiavau į parodos atidarymą „Meno nišoje“, tai vakare kojos skausmo kėgėbistiniai gyvuliai dar pridėjo: achilo sausgyslę ne tik skaudėti labiau pradėjo, bet ir ištino toje vietoje bei paraudonavo. Skauda dar ir šiandien. Prie šio skausmo dar ir dirbtinę slogą įjungė – žiaurią, su skausmu ir su nosies užgulimu; tai kas, kad lauke rekordiškai šilta, tropinės net ir naktys. Dirbtinį ir čiaudėjimą įjunginėja. Jau nemažai metų KGB gaujelė šį kojos skausmą laikas nuo laiko man įjunginėja. Kai skausmą išjungia, ta skaudėjusi vieta dar ilgai būna jautri, suskausta net ir tada, kai kelnių klešnis toje vietoje prisiliečia.
Mintis, protavimą seka (girdi ką aš galvoju) net nuo sovietų laikų. O dar ir loja: visokius erzinimo ir pasityčiojimo žodžius infragarsu į mane laido. Pavyzdžiui, sako: „Tu mus dár užimi“. Atseit, „tu dar galvoji“. Bet kiekvienas žmogus visą laiką ką nors galvoja, taip ir aš. Toks „užimtumas“ visą laiką garantuotas kol žmogus gyvas. Arba sako: „Aš jau nutraukiau nusikaltimą“ (mat aš jau daug metų rašinėju ir prašinėju, kad teisėsauga šį nusikaltimą – kankinimus ir mano minčių sekimą – nutrauktų). Visokiais kūno kankinimais, tie visuomenės atmatos (gaujelė), kankina mane jau daugiau kaip 20 metų! Jie man gyvenimą atėmė – bent jau tiek mano gyvenimo metų, kiek metų neurokomunikatoriumi, net Žemės palydovu naudodamiesi kankina mane. Areštuokite juos, atimkite aparatūrą, kuria naudodamiesi jie kankina mane, aš jiems niekuo nesu nusikaltęs ir neturiu su jais absoliučiai nieko bendro, jie mane užpuolę mano galvos funkcionavimą seka.
2019.VI. 19, trečiadienis
Kur bebūčiau, kokiu keliu beeičiau mieste, o taip pat ir kaime, viskas primena kaip KGB gaujelė mane kankino kiekvienoje vietoje man esant – kokį kankinimą buvo įjungę, kokį kūno skausmą kentėjau. Kankina, ir dienom, ir naktim, nuo 1995 metų net per Žemės palydovą, naudodami neurokumunikatorių.
Štai birželio 18 dieną įjungė Achilo sausgyklės skaudėjimą. Skaudamoje vietoje patino, išraudonavo. Einu šlubuodamas arba, kai smarkiau įjungia, koją tempdamas, šliauždamas. Įjunginėja dažniausiai tada, kai namie būnu; kažkodėl visą laiką dešinėje kojoje.
2019 m.
Įdomu, ką gi jie man turi pasakyti?
Žmonės viešuoju transportu „su manimi“ tebevažinėja. Bet jau seniai nieko nešneka, tik retkarčiais balsus išgirstu. Kartą antai sako troleibuse vyriškis neva savo žmonai, bet labiau man: „Na ir kaip tu žmogui pasakysi!?“. O ką turi man pasakyti, nepasakė, suprasti neleido. Norėjosi tarti: „Sakyk, ir bus pasakyta“. Šešėlinės sistemos žmonės kitaip ir nešneka, tik puse sakinio, arba dar trumpiau, todėl jų niekad nesuprasi. O mano kasdieninė mįslė kaip tik ta ir yra apie ką jie tyli, kasdien galvą džiovinu: dėl ko, kokiu reikalu žmonės eina važiuoja į mane, dėl manęs, ir su manimi – kas jiems sakoma išvedant juos į trasą – kuo jie mane laiko – kas jiems apie mane yra sakoma – kas jiems neaišku, kas išvis apie mane kalbama... Gal sako (meluoja), kad aš gražus kaip Alenas Delonas, dėl to į mane eina, bet, pavyzdžiui, merginos, pro mane prasilenkdamos, visos susiraukia, ir tik čiaudėti kol kas dar nepradeda.
Dar girdėjau, kad gaujelė, kurie mane skausmais kankina ir seka mano mintis, kažkam yra sakę: „Tu jam, [Jonui], nesakyk“, „Tu jo nepažinok“. Įdomu, ką gi jie man turi pasakyti?
2019 metai
Savajame gelbėjimosi nuo kankinimų lankstinuke – aštuonlinkai sulankstytame vieno puslapio tekste „Kas čia parašyta yra tiesa“, kurį dalinu visiems kas ima, esu įrašęs sakinį: Vilniuje vaikšto kėgėbistinių dublerių, mane vaizduojančių. Kai kurie dubleriai jau labai ilgai tie patys – pamatau, tai renginiuose, tai gatvėse. Kad toks veikimas jiems mažiau sektųsi, vėl užsiauginau barzdą, bet ir tai menka išeitis: tuoj suranda į mane panašių (o dažniau nė nepanašių) ir barzdotų.
O virtualiame pasaulyje nežinau ar nepainioja manęs su muzikantu Jonu N****u, su dainininku A.P.
P.S. Kai čia apie barzdą parašiau, tai atėjusią naktį, laikydami mane pusmiegio būsenoje, kėgėbistai tokį juokelį man iškrėtė: veikdami mano smegenis bangomis suveikė, sumodeliavo taip, kad aš... nevalingai pirštais... peštelėjau sau barzdą. Būčiau nei nepajutęs, bet suskaudo, todėl iš dirbtinės pusmiegio būsenos nubudau ir net nusistebėjau kokia sudėtinga ir tobula gaujelės aparatūra. Tai dar viena iliustracija, kaip nusikaltėliai „iškreipia“ rankų judesius; antai mano žmonai (dabar jau buvusiai) taip bangomis sutrikdė rankų judesius, kad ji verdančiu vandeniu apsipylė ir turėjo dėl to net ligoninėje gydytis.
2019 m. birželis
Klausomasi mano buto
Klausosi KGB mano buto nuo tada, kai jame apsigyvenau, nuo 1993 metų. Ir žinau kad tiems, kurie (su specialia klausymosi aparatūra) klausosi, nepatinka bet kokie garsai mano bute, „triukšmavimas“, kaip jie veidmainiškai sako: bent kiek garsesnė radijo muzika ar radijo kalbėjimas, durų trinksėjimai, taip pat net durų girgždėjimas, lėkščių ir puodų tarškėjimas, nepatinka kai basas namuose vaikštinėju, nes girdisi šlepsėjimas (mat koridoriuke grindys iš linoleumo), ir pan. Todėl girdėjau sakant apie mane, ironiškai ir priekaištingai: „Jis dár neliūdi“. O kad man į mano buto lubas, nuo 1993 metų, tyčia dunksi gręžia (seniau, būdavo, kasdien), tai aš nieko nesakau.
Beje, visus šiuos garsus girdi ir KGB gaujelė, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka, nes ką aš išgirstu, kažkiek išgirsta ir jie. Tai todėl fizinį skausmą dažnai jie man už tai įjungia – tada, kai virtuvėje plaunu indus.
Girdėjau apie mane sakant ir štai tokius žodžius: „Jis dár nežiūri!“ Atseit, aš nepažiūriu į žmones, kurie gatve dėl manęs ir į mane eina. Man per sunku neatsitiktinius žmones apžiūrinėti, jie eina į mane nuo neatmenamų laikų, baisu ir sakyti nuo kokių. Esu parašęs savo elektroninėje knygoje „Spindėk!“, tepasižiūri, kam nepatinka, esu išplatinęs.
Na šie pastarieji du pacituoti jų sakiniai, tai pilni.
Adomas Juodasai
Kažkada sovietmečiu, kai neturėjome laisvos valstybės, o ji buvo su visais artibutais tik praeityje, traukė viskas, kas ją mena ir liudija. Kokia laisva Lietuva buvo nemažai galėdavai sužinoti iš atsiminimų žmonių, kurie joje gyveno, ir tai buvo geras žadinimas tokios laisvos valstybės ilgėtis. Tad aš ir pats užsidegiau noru atsiminimus rinkti, juos iš senų žmonių užrašinėti. Buvau šį darbą bepradedąs, bet tik nesėkmingai, ir galop nieko iš to neišėjo.
Žinodamas šį mano užmojį istorikas Algirdas Grigaravičius pasiūlė nuvažiuoti į Kauną Adomo Lasto našlės Lastienės atsiminimus užrašyti. Nuvažiavome su juo (apie 1983 metus), Lastienė priėmė, bet ir iš jos ko nors vertingesnio išpešti nepavyko – be abejo, žmonės nepasitikėjo jaunimu ir nieko, tokiems raštininkas, patys taip pat rašyti mokėdami, nepasakojo. Toks neįžvalgus buvau, kad net pas rašytoją Juozą Paukštelį į namus Vilniaus Antakalnyje buvau įsiprašęs atsiminimų užrašyti. Skaudu ir prisiminti. Kaip sakė Žanas Žakas Ruso – kai noriu įveikti arba nuslėpti savo žioplumą, man retai kada pavyksta jo neparodyti.
Iš Lastienės įdomesnių paatviravimų išliko tik tai, kad... Ant stalo, už kurio ji sėdėjo, matėsi gražus permatomas indelis tirpiosios kavos, kurį ji siuntiniu buvo gavusi... iš Amerikos, ir tai mudviem pasakė.
Nufotografavau tada ją, nuotrauką tebeturiu.
Adomas Lastas, Lastauskas, slapyvardis Adomas Juodasai, buvo dar nuo carinių laikų poetas, simbolistas, iš profesijos advokatas.
P.S. Fizinį skausmą KGB gaujelė man junginėja šitai berašant.
2019.VI.24
Žodžio galūnė
Lietuvių kalba, dėl savo archaiškumo, jau šimtas metų yra dėstoma ne viename pasaulio universitete. Tai, po sanskrito kalbos, beveik unikalu. Šiek tiek turėtų būti unikalus ir šis mūsų kalbos faktas: raidė „ė“. Jos nėra kitų kalbų abėcėlėse. Ši raidė, šis garsas, turbūt, yra labai lietuviškas. Nes šia raide baigiasi mūsų mergaičių ir moterų vardai bei pavardės; štai, pavyzdžiui, vardas Birutė. Beje, kažkada sovietmečiu Vilniaus Žirmūnuose buvo parduotuvė pavadinimu „Birutė“, dabar, sakytumei spaudos draudimo laikais, jau nebėra. Kaip, tarkim, ir parduotuvės gražiu pavadinimu „Papartis“ – nustelbė sintetiniai pavadinimai, kurie visiškai be galūnių. Ir, tokių atvejų, yra, kaip sakoma, pakankamai nemažai.
Išeitų, kad žodžių galūnės su –ė yra būdinga mūsų kalbos artikuliacijai. Prisimenu, mano senelis, o, matyt, ir visas jo kaimas, visiškai rimtai sakydavo ne Amerika, o „Amerikė“. Šį kalbos „riktą“ norėjau užrašyti.
Seniai gaujelę vadinu KGB smarve; žinoma, pavadinu tik retsykiais, kai neiškenčiu. Daug metų, prašydamas kad bangomis manęs nekankintų, vadinau juos broliais ir seserimis, bet nieko tai nepadėjo. Kai pirmąkart – gal prieš 25 metus – pavadinau, tai pradėjo labai žiauriai keršyti: net mano mažamečius vaikus pulti pradėjo. Nėra kalboje adekvačių žodžių, kuriais juos būtų galima apibūdinti už tai, ką jie išdarinėja naudodami siaubingą kankinimų ir minčių sekimo aparatūrą. Tai, kad jie mane kankina kūno ir dvasios skausmais, labai griežtai slepia, lyg kokia slapta karinė organizacija (aišku, politinė). Kai kas – tiesa labai retai – prasiverždavo į viešąją erdvę kaip KGB mane kankina, netgi ir tai, kad jie man transliuoja dirbtinius sapnus. Jų veikimas – tai nuolatinis psichinės sveikatos žalojimas. Taip pat ir somatinės.
Jie dar ir loja. Štai man ką tik pasakė infragarsu: „Dar tu netapsi legenda“. Žodžiais jie mane ėda nuo 1994 metų, net keista kaip aš ir neišprotėjau per tiek psichologinio terorizavimo metų.
Kažkas kitaip gaujelėje vyksta rytais; tikrai jiems ne vienodos ir savaitės dienos, ne tik dienos valanda, o man tai toks pat vienodas manęs kankinimas per visą parą.
Kankindavo ir darbo metu
Kaip gelbsčiuosi nuo gaujelės kankinimų? Jau niekaip. Nes apsisaugoti būdo nėra jokio, bangomis mane, mano galvą pasiekia visur, taip pat, tarkim, ir rūsyje. Kartais vanduo trupučiuką padėdavo. Pavyzdžiui, kol dirbau Lietuvių kalbos institute (darbe irgi laikydavo kankinimą įjungtą), ir įjungdavo kažką panašaus į veido prakaitavimą, į tariamą apmusijimą ir veido perštėjimą, tai nueidavau į erdvųjį tualetą ir užsisklendęs nusiprausdavau šaltu vandeniu. Blogoji savijauta nuo to pasidarydavo šiek tiek lengvesnė. Bet neilgai gaujelė leido šitokiu būdu nuo jų gelbėtis: kankinti pradėjo tokia kankinančia būsena, kurios blogąjį poveikį jaučiau ne vien veide, o visame kūne.
Darbe išeities griebdavausi dar tokios: sunkiu kankinimu kankinamas pradėdavau vaikščioti, vis šiek tiek lengviau būdavo. Bandydavau pažingsniuoti kabinete nuo darbastalio, nuo kėdės, iki durų ir, suprantama, atgalios. Kabinetas buvo palyginti erdvus, štai kai mamą buvau atsivedęs pasižiūrėti, tai sakė „čia ir lovą galima pasistatyti“. Bet daktaras, su kuriuo tame pačiame kabinete dirbau, vaikščioti neleisdavo. O kur nors kitur darbovietėje nematomam pavaikštinėti nebuvo kur. Tad nueidavau... į tualetą. Ten kelius žingsnius būdavo įmanoma žengti pirmyn atgal. Kartą, kai ilgiau šiame „pasivaikščiojime“ užsibuvau, daktaras net ieškoti atėjo – mat ilgesniam laikui iš kabineto aš neišeidavau. Tai štai ką reiškia įjungta kankinanti būsena. Bet, žinia, šie pavyzdėliai dirbtinę blogąją savijautą nedaug beparodo...
Kai kabinete vienas likęs pakildavau vaikščioti, tai budintis kėgėbistas, kuris per nuotolį kankindavo, sakydavo šiurkščiu balsu: „Nestok!“.
2019 metai
Daug ką iš mano gyvensenos viešojoje erdvėje atkartoja, tyčiojasi. 2015-ais ir ankstesniais metais kai kurie kalbėtojai per Lietuvos radiją kalbėdami pradėdavo... tyčia šnopuoti. Mat tais laikais, o netgi ir iki šiolei, KGB gaujelė laikydavo man įjungtą kvėpavimo apsunkinimą, kvėpavimo pagilinimą (daugiausiai naktimis), tad aš labiau šnopuodavau, nekaip kvėpuodavau. Ypač 2016 metais, visą vasarą, kurią kaime leidau, šitaip dusinimu kamavo, maniau kad man ir plaučiai suplyš.
2019 metai
Išėjęs į miestą jau seniai sutinku žmonių, daugiausia moterų, kurios, man į jas pažvelgus, spaudo dviem pirštais sau nosį, kaip tai aš darau esant įjungtai sunkiai dirbtinei slogai, kuri būna kartu ir su skausmu nosyje. Toks rodymas, matyt, nebūna pamėgdžiojimas ir pasišaipymas, o perspėjimas, kad į miestą nebeičiau, nes vėl įjungs dirbtinę slogą.
2019 m. birželis
Eilė tuoj susidaro ilga, kurioje aš stoviu (pavyzdžiui, prie bankomato).
Kaip pavadinti?
Kankina kėgėbistai blogom savijautom mane jau 20 suvirš metų. Kadangi kankino, tai daug metų dienas leidau tik vaikščiodamas po namus iš savo kambarėlio iki lango virtuvėje; grįžęs iš darbo, ir laisvadieniais, daugiau nieko ir neveikdavau. Maniau, kad jei tik vaikščiosiu ir nieko neveiksiu tai jie, gaujelė, neturės ko apie mane savo vadeivoms raportuoti ir amnestuos mane. Tas, matyt, jiems nelabai tikdavo, nes būdavo raginimų ką nors veikti, kuo nors užsiimti: jie net kankinimą kelioms valandoms ir net dienoms išjungdavo ir sakydavo, kad jei nevaikštinėsiu, o kuo nors nekas užsiimsiu, tai už tai jie manęs nekankins, už tai nieko nebus. Bet vis tiek dar labai ilgai laikiausi savo, nieko neveikiau, nes tebemaniau kad amnestavimą galiu laimėti nieko neveikimu.
Kai pradėjo kankinti (žiauriais kankinimais kankinti pradėjo 1995 metais), tai aš maždaug 3–4 metus nesupratau, nežinojau, kad kenčiu dirbtinį kankinimą, kad tai dirbtinis kankinimas, kankinimas vykdomas iš išorės, o ne kokia nors liga, ir jie tai žinojo, kad aš nesuprantu, kad nežinau, jog esu kankinamas bangomis, bet kankino vis tiek. Tai kaip tokį gyvulišką nežmoniškumą pavadinti!? Turbūt ne sadizmu, šis žodis pernelyg europietiškas, pernelyg kultūringas, kėgėbistinę gaujelę apibūdinant.
2019 m. birželis
Kaip?
Kaip viską išmesti ir naikinti KGB mane priversdavo? Ogi labai paprastai, bet ir labai sudėtingai: bangomis veikdami mano smegenis, sudarydavo, sukurdavo, sumodeliuodavo man nuomonę, klaidingą supratimą, kad tai – turėti vieną ar kitą daiktą – yra kažkaip pavojinga, ar bent grėsminga. Štai, pavyzdys; mano pažįstamasis Stasys Buchaveckas „Vorutoje“ parašė straipsniuką apie geriausią mano draugą pavadinimu, regis, „Stiprybės jums, Rimantai Jasai!“. Taigi, straipsnelį apie istoriką R.Jasą, kuriame parašė, kad jį, apakusį R.Jasą, aš globoju. Jokios spaudos, dėl KGB baimės, neliesdamas, šį straipsnelį pasilikau, kaip sakoma, in deposito, nors viską mėtyti buvau skatinamas, o ne kaupti. Bet gaujelė tol kreipė mano mintis ir prisiminimą apie tą straipsniuką, kartu įjungdami kažkokią neapibrėžtą baimę, tol šiuomi klaidingu supratimu ir dirbtine baime mane kamavo, kad aš ir tą straipsniuką... pagaliau išmečiau, kamuojamas gal net keletą mėnesių. Ir netgi slapta išmečiau, niekam nematant, ir netgi taip, kad nieks nerastų; kažkiek panašiai kaip ir savo eilėraščius išmečiau; bet eilėraščius tai labiau dėl to išmečiau, kad labai kankino dirbtinėmis labai blogos savijautos būsenomis. Tų būsenų „skonį ir kvapą“ žinau tik aš, ir linkiu jas patirti tiems, kurie jomis kankino mane. *Šiandien jie dirbtinę slogą su nosies užgulimu yra man įjungę, tai ir tai tegul jie patiria; supras kuo skiriasi dirbtinė sloga, nuo slogos įprastinės.
2019.VI.29
Daugiausia kankina kankinančiomis blogos savijautos būsenomis
Kankina mane KGB gaujelė daugiausiai visokiomis kankinančiomis blogos savijautos būsenomis. Tos būsenos skiriasi viena nuo kitos, bet jos beveik visos – labai sunkios, prilygsta fiziniam skausmui. Pradėjo kankinti 1995 metais. Kankinančioji būsena veikia panašiai, netgi adekvačiai kenkimo požiūriu, kaip fizinis skausmas, panašiai kaip ir fiziškai. Pernai ir užpernai beveik ištisai, net ir naktimis, kankino kankinančia būsena, kuri būdavo ir su svaiginimu (ypač kai namuose būdavau). Vaikščiodavau pasvirduliuodamas, negalėdavau nei ant sofos pasilypėti be rizikos kad nenugriūsiu. Netgi judesiai, rankų judesiai, būdavo iškoordinuoti ir kažkokie nerviškai skausmingi. Vidinė kūno savijauta nuo kankinimų būdavo tokia, kad bet koks krepšelėjimas per ausis eidavo, skausmingai nervus žeisdavo. Įjungdavo tokių sunkaus kentėjimo būsenų, beje labai ilgalaikių, kartais trunkančių net kelias dienas, kad nei rašiklio negalėdavau padėti ant stalo kad nebilstelėtų, stengdavausi dėti ant kokio nors popieriaus lapo, ant minkštesnio paviršiaus, į kompiuterio klaviatūros mygtukus, tarsi nuo rankų drebėjimo, negalėdavau pataikyti.
Taip gaujelė mane kankina.
2019 metai
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės ,,Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523.
El. adresas:
[email protected]
Esu feisbuko paskyroje (savo metraštyje)
